LT: 1999 metai. Viskas prasidėjo nuo nedidelės skrudintuvės ir septynių maišų žalių Kolumbijos „Excelso“ pupų. Neilgai trukus atkeliavo antroji „Excelso“ partija. Tada ir tapo aišku, kad „Excelso“ nelygu „Excelso“ – reikia žiūrėti ne tik pavadinimų, bet ir rūpintis aukščiausia kavos kokybe. Kavos pupelės sėkmingai skrudo ir pamažu keliavo į restoranus bei kavines. Tačiau pasakojimai apie kavos šviežumo svarbą, kokybės ir skonio skirtumus dar įkvėpdavo ne visus: „Ką tokie jauni žmonės gali žinoti apie kavą?“. Skepsio būta nemažai. Pirmą „rimtesnį“ skrudinimo cechą įrengėme buvusios pirtelės patalpose, po laiptais prie įėjimo į įmonių biurus. Visi to pastato darbuotojai praeidavo pro cecho duris ir skrudinamos kavos kvapas nepalikdavo abejingų. Daugelis norėjo ne tik sužinoti, bet ir paragauti. Atskyrėme dalį fojė erdvės ir įrengėme nedidelę šviežiai skrudintos kavos krautuvėlę. EN: The year, 1999. Everything began with a small roaster and seven bags of green Columbian “Excelso” beans. Not long after, a second batch of “Excelso” arrived. It was then clear that not all “Excelso” beans were equal – not only is the name important, but the quality of each bag must be watched. Coffee beans were successfully roasted and little by little went out to restaurants and cafes. However, talk of the importance of freshness, the differences in quality and flavour, was not convincing everybody: “how can such young people know anything about coffee?”. The level of skepticism was high. To get more serious, a roasting room was fitted under the stairs of the company’s office building, where once a small sauna used to stand. Every office employee would pass by that roaster, no one could ignore that aroma. Most employees wanted to not only learn more but taste what was being roasted. And so we partitioned off a small part of the building’s foyer and started up a little freshly roasted coffee shop.
مُوصَى بِهِ
